Šiandien minime: |
2025 balandžio 25 d. [Penktadienis] Europos imunizacijos savaitė |
2025 balandžio 25 d. [Penktadienis] Pasaulinė maliarijos diena |
Visos minėtinos dienos >>> |
Kaip plinta TB?
TB mikrobai patenka į orą kai plaučių TB sergantis žmogus kalba, kosti ar čiaudi. Priklausomai nuo aplinkos, taip išskirti mikrobai ore gali išlikti kelias valandas. Žmogus įkvėpęs TB mikrobais užteršto oro gali tapti infekuotu.
Koks skirtumas tarp žmogaus užsikrėtusio TB ir žmogaus sergančio TB?
Užsikrėtę TB asmenys savo organizme turi TB mikrobą, bet jis nėra aktyvus ir nesukelia ligos, nepasireiškia TB būdingi požymiai ir žmogus neplatina ligos, bet tai yra laiko klausimas kada dalis užsikrėtusių asmenų (5-10 proc) gali susirgti TB. Trečdalis visos pasaulio populiacijos yra užsikrėtę TB bakterija, iš jų 5-10 proc. susirgs tuberkulioze.
Sergančių TB žmonių organizme mikrobai aktyviai dauginasi, jiems pasireiškia TB būdingi simptomai, taigi kosėdami jie platina užkratą. TB dažniausiai užsikrečiama, jei yra kadieninis kontaktas taip užkrečiami šeimos nariai ir darbo kolegos.
Kaip diagnozuojama TB?
Tuberkulino (TB odos) testas naudojamas siekiant nustatyti ar žmogus užsikrėtęs TB. Sveikatos priežiūros specialistas įšvirkščia nedidelį kiekį skysčio, vadinamo tuberkulinu, po oda vidinėje dilbio dalyje. Po 2 ar 3 dienų, sveikatos priežiūros specialistas įvertina odos reakciją. Tuberkulino įšvirkštimo vietoje gali atsirasti patinimas. Išmatavus patinimą nustatoma ar testas teigimas ar neigimas. Teigimas testas paprastai reiškia, kad žmogus yra infekuotas TB.
Paprasčiausias tyrimas yra skreplių ištyrimas dėl TB mikobakterijų Cillio-Nilseno metodu. Šiuo metu šalyje yra 14 mikroskopijos centrų, kur tiriami skrepliai ar kita medžiaga dėl tuberkuliozės mikobakterijų. Šio tyrimo dėka galima greitai diagnozuoti TB, ir paskirti reikiamą gydymą. Labai svarbu ligonį, išskiriantį tuberkuliozės mikobakterijas greitai izoliuoti ir skirti reikiamą gydymą, kontroliuojamą medicinos personalo.
2014 m. Europos užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės centro pateiktoje ataskaitoje pagal dauginio antituberkuliozinių vaistų atsparumo (DAV-TB) tarp naujų laboratoriškai patvirtintų plaučių tuberkuliozės atvejų Europos sąjungos/Europos ekonominei erdvei priklausančiose šalyse Lietuva yra pirma šalis, Rumunija - antra. Iš 499 tokių atvejų Europos regione net 116 registruota Lietuvoje, Rumunijoje – 113. Iš naujų laboratoriškai patvirtintų plaučių TB atvejų Lietuvoje DAV-TB sudarė 11,8 proc., Estijoje – 20,5 proc.
Pagal antituberkuliozinių vaistų atsparumą tarp anksčiau gydytų laboratoriškai patvirtintų plaučių tuberkuliozės atvejų Europos regione Lietuva yra antra šalis, pirma – Rumunija. Iš 718 tokių atvejų Europos regione 153 registruoti Lietuvoje, Rumunijoje – 416. Iš bendro laboratoriškai patvirtintų, ankščiau gydytų tokių atvejų skaičiaus Estijoje DAV-TB sudarė 50 proc., Lietuvoje – 44,3 proc., Rumunijoje - 20,7 proc.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2013 m. Lietuvoje tuberkulino mėginys buvo atliktas 32 080 įvairaus amžiaus vaikų iš kurių 87 vaikams diagnozuota tuberkuliozė, 11 iš jų – atvira šios ligos forma.
Daugiau informacijos apie tuberkuliozę rasite www.ulac.lt
1. Kodėl reikia skiepytis?
Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų (infekcijų). Taip apsaugomas ne tik kiekvienas žmogus, bet ir sukuriama saugi aplinka visuomenei.
Kiekviena vakcina yra skiriama apsaugoti žmogaus organizmą nuo konkrečios ligos/infekcijos visą gyvenimą arba tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, gripo vakcina – vienam gripo sezonui, difterijos – 5-10 metų. Medikas, skirdamas vakciną, vadovaujasi vakcinos aprašu, kuriame yra nurodytos įskiepijimo dozės ir pakartotino skiepijimosi laikas.
Tam, kad skiepai būtų efektyvūs ir susidarytų imunitetas, privaloma laikytis atitinkamos vakcinacijos sekos (kurso), kuris nurodytas vakcinos apraše. Skiepų efektyvumas siekia nuo 90 iki 99 procentų.
Skiepijimai turi būti vykdomi dėl trijų svarbiausių priežasčių:
Kai kurios ligos yra plačiai paplitusios, todėl sprendimas neskiepyti gyventojų reiškia prisiimti šios ligos riziką.
Kai kurios infekcijos vis dar cirkuliuoja aplinkoje. Susirgimai šiomis infekcijomis pasitaiko retai. Sumažėjus skiepijimų (imunizacijos) apimtims, galimi šių ligų protrūkiai su gyvybei grėsmingomis komplikacijomis. Pvz., JAV praėjusio amžiaus VIII dešimtmečio pabaigoje ir IX dešimtmečio pradžioje sumažėjus vakcinacijos nuo tymų apimtims, registruotą virš 100 tymų sąlygotų mirčių, į ligonines buvo paguldytą 11 tūkst. asmenų
Išsivysčiusiose šalyse kai kurios ligos išnyko (pvz., tuberkuliozė, difterija), tačiau kituose pasaulio regionuose jos ir toliau sukelia protrūkius. Atsižvelgiant į didelį tarptautinių kelionių mastą, šias ligas keliautojai gali labai lengvai įvežti į bet kurią kitą šalį.
2. Ar vakcinos yra veiksmingos?
Vienas geriausių vakcinos veiksmingumą įrodančių pavyzdžių yra 2 tipo Haemophillus influenzae B (Hib) vakcina, apsauganti nuo šios bakterijos sukeliamų ligų, kurių sunkiausia – meningitas (smegenų dangalų uždegimas). Pirmą kartą Hib vakcina buvo pradėta naudoti 1990 metais. Tuo metu JAV 2 tipo Haemophillus influenzae B mikrobas buvo pati dažniausia bakterinio meningito priežastis, kuri kiekvienais metais sukeldavo vidutiniškai 15 tūkst. susirgimų ir 400-500 mirčių. Susirgimų ir mirčių skaičius dešimtmečiais buvo pastovus. Pradėjus skiepyti Hib vakcina, susirgimų, sukeltų Haemophillus influenzae B, sumažėjo iki mažiau kaip 50 atvejų per metus. Dramatišką ligų, pvz., susirgimų tymais, kiaulyte, raudonuke, poliomielitu, difterija, stablige ir kokliušu sumažėjimą per keletą metų sąlygojo skiepai.
3. Ar yra sistemos, užtikrinančios, kad vakcinos yra saugios po to, kai jos yra užregistruotos?
Remiantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos reikalavimais, Europoje, o kartu ir Lietuvoje funkcionuoja farmakologinio budrumo sistema. Farmakologinis budrumas – tai veikla, skirta nepageidaujamoms reakcijoms į vaistą nustatyti, įvertinti ir stebėti bei perspėti apie galimą nepageidaujamą vaisto poveikį. Lietuvoje apie pastebėtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą sveikatos priežiūros specialistai bei registracijos teisės turėtojai privalo pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT). Pranešimai analizuojami, nustatomi nauji farmakologinio budrumo signalai. Pasikeitimas tokia informacija ir apibendrintas nepageidaujamų reakcijų vertinimas yra būtinas užtikrinant pacientų gydymą saugiais vaistais.
4. Ar geriau skiepytis ar persirgti natūraliu būdu?
Nustatyta, kad „natūrali“ infekcija dažnai sukelia geresnį imunitetą nei vakcinacija. Natūrali infekcija dažniausiai sukelia imunitetą po vieno infekcijos epizodo, o vakcinos gali reikėti kelių dozių. Pvz., difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito B ir poliomielito vakcina yra skiriama mažiausiai tris kartus. Tačiau skirtumas tarp vakcinacijos ir natūraliai persirgtos ligos yra už imunitetą mokama „kaina“. Už vakcinaciją mokama „kaina“ yra kelių injekcijų sukeltas nepatogumas ir kartais skaudanti ranka. Už kiekvieną natūralią infekciją mokama „kaina“, dažniausiai, yra gerokai didesnė: pvz., natūralios poliomielito infekcijos sukeltas paralyžius, psichinio vystimosi sulėtėjimas po natūralios Hib infekcijos, kepenų funkcijos sutrikimai po natūralios hepatito B infekcijos, kurtumas po natūralios parotito infekcijos ar plaučių uždegimas po natūralios vėjaraupių infekcijos.
5. Ar kūdikiai nėra per maži, kad būtų skiepijami ir kodėl reikia skiepyti vaikus?
Skiepijimo esmė – sužadinti kūdikio imuninės gynybos sistemas, nesukeliant žymesnių klinikinių požymių. Tam vartojamos vakcinos – natūralios substancijos, t. y. mikroorganizmai ar jų komponentai. Paskiepijus sužadinama visiškai natūrali imuninė reakcija, dauguma atvejų nesiskirianti nuo tos, kuri kyla sergant infekcine liga. Vaikai yra imunizuojami per kelis pirmuosius gyvenimo mėnesius, kadangi vakcinomis valdomomis ligomis užsikrečia būdami labai maži.
Kai vaikai užsikrečia vienu virusu, jie negali taip pat lengvai kovoti su kitais virusais ar bakterijomis. Pavyzdžiui, susirgę vėjaraupiais, vaikai yra jautresni bakterinėms infekcijoms (pvz., A grupės streptokokui). O tymais užsikrėtę vaikai yra jautresni bakterijoms sukeliančioms kraujo infekcijas (sepsiui). Vakcinose infekcijų sukėlėjai yra taip nuslopinti, kad jie negali susilpninti imuninės sistemos. Paskiepytiems vaikams negresia didesnė nei neskiepytiems vaikams kitų infekcijų (kalbama apie vakcinomis nekontroliuojamas infekcijas) rizika.
Kuomet bus užmiršta skiepų nauda ir žmonės nebesiskiepys, vis daugiau žmonių susirgs ir platins infekcijas kitiems. To pasekmė – padidėjęs sergamumas, mirtingumas, komplikacijų skaičius. Japonijos pavyzdys: 1974 m. Japonija sėkmingai įgyvendino kokliušo vakcinacijos programą, kuomet net 80 proc. japonų vaikų buvo paskiepyta šia vakcina. Tais metais buvo užregistruota tik 393 kokliušo ligos atvejų ir neužregistruotas nei vienas mirties atvejis. Tačiau praėjus keleriems metams pasklido gandai, jog vakcinuotis nuo kokliušo daugiau nebereikia, jog vakcina galimai nesaugi ir 1976 m. buvo paskiepyta tik 10 proc. vaikų. 1979 m. Japonija išgyveno didžiulę kokliušo epidemiją, kuomet buvo registruota 13 tūkst. susirgimų kokliušu ir net 41 mirties atvejis. 1981 m. vyriausybė pradėjo vakcinaciją nuo kokliušo ir šios ligos atvejų skaičius ženkliai sumažėjo.
6. Ką turi žinoti ir kokių saugumo priemonių imtis ką tik pasiskiepijęs asmuo?
Paskiepytas asmuo paprastai yra perspėjamas dėl galimo šalutinio poveikio. Tačiau paprastai po vakcinacijos galima užsiimti kasdiene veikla ir nevaržyti savęs. Svarbiausia nepažeisti, netrinti ar kitaip nesudirginti dūrio vietos.
Nerekomenduojama iškart pasiskiepijus maudytis karštoje vonioje, kaitintis pirtyje, kadangi tai aktyvina kraujo cirkuliaciją, o tai skatina vakciną greičiau absorbuotis organizme, o ne palaipsniui veikti. Laipsniškas vakcinos įsisavinimas užtikrina saugesnį imuniteto susiformavimą.
7. Ar nieko neatsitiks mano vaikui, jeigu vienu kartu jam bus suleistos kelios vakcinos apsaugančios nuo keleto užkrečiamųjų ligų?
Tyrimai rodo, kad vaikams ir netgi kūdikiams galima leisti keletą vakcinų atliekant keletą dūrių vienu kartu. Suleisti keletą vakcinų vienu metu yra saugu netgi naujagimiams.
Kombinuotos vakcinos apsaugo jūsų vaikus daugiau nei nuo vienos užkrečiamosios ligos suleidžiant vakcinas vienu dūriu. Tai leidžia sumažinti dūrių skaičių ir apsilankymų pas gydytoją skaičių.
Kodėl siūloma nepriimti neskiepytų vaikų į ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo įstaigas?
Siekiama sumažinti vakcinomis valdomų ligų plitimo riziką kolektyvuose ir užtikrinti Vaiko teisių konvencijos 24 straipsnio 1 dalies nuostatą „Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad nė vienam vaikui nebūtų atimta teisė naudotis tokiomis sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis“. Įsakymo projektu siekiama saugios aplinkos vaikų ugdymo įstaigose, užkertant kelią užkrečiamųjų ligų plitimui. Tokia praktika taikoma ir kitose šalyse.
Lietuvoje daugiau nei du dešimtmečius skiepijimai nėra privalomi. Valstybė garantuoja kiekvienam vaikui skiepus numatytus Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje, tuo valdydama užkrečiamąsias ligas bei užtikrindama apsaugą paskiepytajam. Dėl vaiko skiepijimo ar neskiepijimo sprendimą priima jo tėvai ar globėjai, pasirašydami sutikimo formoje.
Skiepijimų efektyvumas, saugumas, įtaka užkrečiamosioms ligoms yra senai įrodyta, nuolat atliekami tyrimai ir publikuojami rezultatai.
Tais įrodymais remiasi tarptautinės organizacijos, šalių nacionalinės institucijos vykdydamos skiepijimų programas.
Daugiau informacijos apie imunoprofilaktiką rasite čia.
Mūsų tinklapis naudoja slapukus, siekiant pagerinti mūsų svetainės funkcionalumą ir analizės tikslais.