„Kaip kalbėtis ir bendrauti su žmogumi kuris serga onkologine liga; kaip jam padėti ir padėti sau; sunku suvokti ir suprasti, kad mano artimas žmogus serga; aš nežinau ką daryti; aš sergu onkologine liga, kaip pasveikti; nenoriu susirgti depresija, bet man labai sunku; kaip maitintis sergant onkologine liga", - į visus šiuos klausimus buvo atsakyta iš esmės. Tokio tipo seminarai, renginiai nėra dažnai organizuojami Lietuvoje, tokia subtilia tema nėra norinčių kalbėti, nes kyla įvairios asociacijos, tačiau kalbėtis reikia. Telšiuose šia aktualia tema buvo kalbėtasi pirmą kartą. Seminarą organizavo Telšių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras kartu su „Žemaitijos psichikos sveikatos centru“.
Renginio metu su susirinkusiais tema "Sveikimo link: psichologo rekomendacijos onkologiniams pacientams ir jų artimiesiems", kalbėjosi Medicinos psichologė Eglė Urbutienė, Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikų, Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja; VšĮ "Onkopsichologijos ir komunikacijos centro" darbuotoja. Antroje renginio dalyje, tema „Mityba susirgus onkologine liga. Mitai ir faktai.“, su susirinkusiais bendravo gydytoja dietologė Evelina Cikanavičiūtė, Lietuvos enterinės ir parenterinės mitybos draugijos narė. Gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Stefa Naujokienė kalbėjo apie depresiją, kaip onkologinių ligų palydovę. Seminaro-konsultacijos metu buvo bendraujama kitaip nei yra įprasta seminaruose, paskaitose. Tai labiau buvo panašu į asmenines konsultacijas, susirinkę pasipasakojo apie tai koks ryšys juos sieja su šia liga ir kaip jie jaučiasi.
Kaip žmonės sutinka onkologinės ligos diagnozę ir ką kaip asmenybė žmogus įtakoje ligos eigoje?
Pyktis:
Kalbant labai trumpai apie tas reakcijas į ligą ir apie tai kokį žmogus kelią nueina nuo tos pradžios iki prisitaikymo jau prieš kelis dešimtmečius psichiatrė Culeros, kuri dirbo su mirštančiais ligoniais, pateikė kelias prisitaikymo stadijas, prisitaikymo prie aplamai visų traumuojančių įvykių kurie nutinka mūsų gyvenime. Pradžia tai yra neigimas, atmetimas, šokas, gali būti didžiulis pyktis, kodėl man, kodėl aš susirgau, kodėl man taip nutiko, ypatingai jaunesni tai išsako, kad mano bendraamžiai neserga, o aš turiu čia kiauras dienas ligoninėje gulėti, kad aš negaliu eiti į mokyklą, į studijas, negaliu būti su savo mažamečiais vaikais ir tuomet natūraliai kyla tas pyktis.
Derybos:
Kita stadija kuri ateina dažniausiai po pykčio tai būna derybų stadija. Kartais tai būna derybos su dievu, kad padarysiu viską, būsiu ištikimas krikščionis, eisiu kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, tik labai prašau, kad pasveikčiau. Kiti netgi derasi patys su savimi, pažada, kad mes rūkyti, pradės sveikai maitintis, prižiūrėt save, rūpintis savimi, bet tik kad šita liga pasitrauktų. Ir dažnai kada tos derybos su savimi ar su dievu baigiasi tai sėkmingai ir liga iš tikrųjų pasitraukia, o daliai na nepavyksta, nepasiseka taip kaip nori, tai ateina tuomet depresijos stadija, ateina didžiulis liūdesys, skausmas, netektis to gyvenimo kurį turėjai iki šiol. Per tokią ilgą kelionę ateina susitaikymas su tokia situacija ir daugybė žmonių puikiausiai prisitaiko, yra pacientų kurie jau tose paskutinėse stadijose, su ketvirta vėžio stadija gyvena N metų, keliauja, žinoma liga vėl sugrįžta, jie praeina chemoterapiją ir vėl išvažiuoja kažkur, kitaip sakant jie stengiasi gyventi pilnavertį kiek įmanomą kokybiškesnį gyvenimą ir labai svarbu neskubėti savęs palaidoti anksčiau laiko, nes dažniausiai didžiausias priešas sau esame mes patys.
Kodėl susirgau?
Kitas dažnai labai svarbus klausimas kurį užduoda sergantieji patys sau - tai kodėl aš susirgau? Ir labai natūralu, kad tas klausimas kyla, nes dažniausiai liga ateina labai nelauktai ir netikėtai ir tokioje nelauktoje situacijoje, netikėtoje situacijoje reikia kažkokią tai sau priežastį surasti. Ir žmonės įvairių priežasčių suranda kodėl jie susirgo, vieni tarkim sako - „na paskutinius metus iš tikrųjų variau tokiu krūviu, tiek dirbau, greičiausiai dėl to susirgau, kiti sako va kai vyras mane paliko tai viskas nuo tos dienos aš nustojau gyventi ir dėl to JIS kaltas, kad aš susirgau. Treti sako visiškai savimi nesirūpinau, visiem kitiem padėjau, visiem kitiem skyriau dėmesį tik ne sau pačiam“ - ir žmonės ieško tų priežasčių ir dažniausiai į tuos klausimus atsakymo, tikro šimtaprocentinio niekas niekada neduos ir jo nėra. Nes yra tam tikri rizikos veiksniai kurie gali tas onkologines ligas sukelti, išprovokuoti, bet daugybė tų priežasčių kaip jos ten sueina į krūvą, kaip ta liga susiformuoja dar yra labai nežinoma ir galbūt ateis ta diena kai mes labai tiksliai žinosime kiekvienam žmogui kas individualiai būtent tam žmogui sukelia ligą, bet tikrai nėra taip, kad jei tas žmogus prastai maitinosi tai va tai yra vienintelė priežastis, kad jis susirgo ir jei dabar jis kardinaliai pakeis savo mitybą ir griauš tiktai žolytes tai jis būtinai pasveiks.
Ar mano asmenybė kalta?
Kitas klausimas kurį dažnai užduoda pacientai tai ar mano asmenybė galėjo turėti įtakos, kad aš susirgčiau onkologine liga. Prieš kelis dešimtmečius vyko labai daug tyrimų ir iš pradžių tie tyrimai rodė, kad kaip ir C tipo asmenybė gali būti būtent ta asmenybė kuri suserga onkologine liga dažniausiai (C tipo asmenybė, tai kai žmogus labai stipriai slopina savo jausmus, pvz. tai kai kūnas išgyvena tikrai didelį stresą, tačiau patys išoriškai niekam nieko neparodo ir išlieka visiškai ramūs). Kita tyrimų grupė teigė, kad žmonės kurie turi tą tokią kovotojo dvasią, žiūri į ta ligą kaip į iššūkį, į išbandymą, kad jie įveiks ligą kaip kokie kariai, tai jo bus geresnis ir ilgesnis išgyvenamumas, bus didesnė tikimybė, kad pasveiks. Bet dabar daugybė rezultatų kurie buvo anksčiau nepasitvirtino ir iš esmės dabar prieinama vienos nuomonės, kad pati asmenybė gali nesukelti ligą, bet įtakoti veikti mus kitaip. Pavyzdžiui žmogus ilgą laiką patiria kažkokius nemalonius simptomus ir jam vis kažką skauda, bet jisai nesikreipia į gydytoją, jisai delsia, nesidaro jokių tyrimų, kenčia pats su savimi arba tarkim rūkantis vyras kuriam visi sako, kad rūkymas yra vienas iš rizikos faktorių susirgti vėžiu, bet jis ir toliau rūko, daro tą patį kas padidina riziką susirgti. Tai iš esmės mūsų pačių asmenybė jeigu jūs esat tie kurie nekalbat apie savo skausmą nereiškia, kad jūs būtinai susirgsit vėžiu, žinutė yra tokia, kad taip mūsų asmenybė, mūsų tam tikri asmenybės bruožai veikia mūsų elgesį, bet tikrai nėra taip, kad sukelia ir būtinai sukels vėžį, netgi ir su ta kovotojo dvasia, kurių yra tik apie 10 procentų kurie kaip kariai, kaip didvyriai praeiną visą gydymą ir išgyvena ligą, pasveiksta. Bet dalis žmonių puikiausiai pasveiksta, išsigydo, praeina visą ligos etapą netgi jei jie visą tą laiką prageria antidepresantus ir būna ne tokie aktyvūs, ne tokie kovotojai.
Streso įtaka:
Dar vienas dažnai užduodamas klausimas, tai ar stresas gali sukelti šią ligą? Yra svarbu pastebėti, kad svarbu kaip žmogus susitvarko su stresu. Yra skirtingos asmenybės ir jos skirtingai kovoja su pačiu stresu, vienos užsisklendžia, kitos sakykim naudoja alkoholį, kiti suvalgo ką nors, kiti žmonės su tuos stresu kai tik pamato, kad patys nebesusitvarko jie kreipiasi pagalbos, kiti padeda sau naudoja tai, kas prisideda prie jų sveikatos. Pavyzdžiui fiziškai yra aktyvūs, patiria stresą ir eina sportuoti arba išvaikšto tai va čia yra skirtumas kaip žmogus kovoja su stresu. Pats stresas kaip toks tikrai nesukelia onkologinės ligos, ką jis daro? Jisai veikia hormoninę sistemą, veikia imuninę sistemą, kai mes patirdami stresą nepavalgom, nepamiegam, mažiau savim rūpinamės tai aišku, kad mūsų imuninė sistema yra silpnesnė, mes tada turim didesnę tikimybę susirgti net paprastom peršalimo ligom, tai va šitoje vietoje svarbu atskirti, kad pati asmenybė, pats stresas kaip toks, kad žmogus tai patiria jis tikrai nu nėra to tiesioginio ryšio į onkologinę ligą, bet, kad tai yra kaip rizikos veiksnys, tai tikrai taip, tik svarbu kaip žmogus susitvarko su stresu, kad nuo vieno rizikos faktoriaus neprieitu prie kitų ir susilpnintų save.
Telšių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras
