Erkės – voragyvių klasės nariuotakojai, mintantys kitų (stuburinių) gyvūnų krauju. Lietuvoje jų yra apie 850 rūšių. Kaip ir didžiojoje dalyje Europos, taip ir pas mus labiausiai paplitusios europinės miško erkės Ixodes ricinus. Būtent šios rūšies erkės mūsų gyvenamoje teritorijoje yra pagrindinės erkinio encefalito ir Laimo ligos platintojos.
Per paskutinius penkerius metus Telšių apskrityje yra 5 kartus daugiau užregistruota erkinio encefalito atvejų. Jeigu 2007 metais apskrityje buvo tik 2 atvejai, tai 2011 metais - 10 atvejų.
Erkinio encefalito virusu žmogus dažniausiai užsikrečia, kai jam įkanda erkinio encefalito virusu infekuota erkė. Šis virusas tarpsta erkės seilių liaukose ir perduodamas įsisiurbimo metu.
Kitas užsikrėtimo būdas yra nuo maisto – vartojant nevirintą ir nepasterizuotą karvių, ožkų pieną ar jo produktus.
Aktyviausios erkės būna balandžio-spalio mėnesiais. Jų įsisiurbimą pastebi tik 40–60 proc. sergančių ligonių. Įkandus erkei, žmogus dažniausiai suserga po 1–2 savaitės, nes erkinio encefalito inkubacinis periodas vidutiniškai trunka nuo 7-14 d. Maždaug 80 proc. atvejų ligos eiga būna dvibangė. Pirmosios ligos fazė trunka 1-8 dienas. Jos požymiai yra nespecifiniai vystosi panašiai kaip ir gripo: karščiavimas, kaulų, raumenų, galvos skausmai, nuovargis, bendras silpnumas, rečiau- dispepsiniai ar viršutinių kvėpavimo takų kataro požymiai. Po pirmosios erkinio encefalito stadijos eina ,,tariamo pasveikimo“ periodas, kuris atitinka erkinio encefalito viruso dauginimąsi tarpiniuose organuose ir trunka 1 – 33 dienas, dažniausiai 5-8 dienas. Jeigu laiko tarpas tarp pirmosios ir antrosios ligos fazės yra labai trumpas (mažiau kaip 24 valandos) tai žmogus tiesiog nepajaučia klinikinio pagerėjimo. Antrasis temperatūros pakilimas būna labai ryškus, nes virusas pasiekia smegenis ir sukelia jų uždegimą. Atsiranda įvairių nervų sistemos pažeidimo simptomų – galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, mieguistumas, orientacijos, kalbos sutrikimas, rankų, liežuvio drebėjimas, sutrikusi pusiausvyra, judesių koordinacija ir kt. Gali išsivystyti paralyžius, prasidėti traukuliai, sutrikti sąmonė, ištikti koma ar mirti.
Erkinio encefalito diagnozė gali būti patvirtinta tik laboratoriškai, nes šios ligos klinika neturi specifinių požymių.
Vienintelė veiksminga profilaktikos priemonė – skiepai. Erkiniu encefalito vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei 1 metų vaikus. Lietuvoje kasmet įskiepijama apie 20 tūkst. erkinio encefalito vakcinos dozių. Telšių apskrityje per metus įskiepijama: Telšių r.- 245 dozių, Mažeikių r.- 403 dozės, Plungės r.- 253 dozės.
Kadangi vieno skiepo neužtenka, antrąkart skiepijama po mėnesio, tada – po metų. Trečia dozė – po trejų, vėliau – kas penkerius metus. 75 proc. apsauga susidaro praėjus dviems savaitėms po dviejų dozių. 98,5 – 99 proc. apsauga susidarys tik po metų.
Nuo erkių platinamos Laimo ligos, deja, skiepų nėra. Svarbiausia kuo anksčiau pašalinti įsisiurbusią erkę, mat užkratas perduodamas maždaug po 1–2 parų. Jei įsisiurbė erkė, svarbiausia – nepanikuoti. Įsisiurbusios erkės netepkite, nedezinfekuokite, o suėmę ją kuo arčiau odos, ištraukite staigiu judesiu statmenai odos paviršiui (traukiant erkę iš odos geriau nedaryti jokių sukamųjų
Judesių). Įkąstą vietą dezinfekuokite spiritiniu tirpalu. Įkandus erkei, deja, jokių gelbėjimosi priemonių nei prieš Laimo ligą, nei prieš erkinį encefalitą nėra. Lieka laukti ir stebėti, o atsiradus simptomams, kreiptis į gydytoją.
Norint apsisaugoti nuo užkrėtimo erkių platinamomis ligomis, būtina:
* skiepytis prieš erkinį encefalitą;
* vartoti tik pasterizuotą ožkų ir karvių pieną;
* vykstant į gamtą tinkamai apsirengti (šviesūs rūbai, ilgos užsegtos rankovės, kelnių klešnės prispaustos prie kūno kojinėmis ar aulinukais, galva pridengta skarele ar prigludusia kepure);
* naudoti repelentus, skirtus rūbams ir odai;
* grįžus iš miško apžiūrėti kūną, vilkėtus rūbus, pakabinti negyvenamojoje patalpoje ar saulėje;
* poilsiavietėse, sodybose, parkuose reguliariai pjauti žolę, genėti menkaverčius krūmus, naikinti miško atliekas.