Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis, tačiau žmonijai vis augant, didėjant užterštumui ir nekontroliuojamam išteklių vartojimui, visame pasaulyje senka gėlo vandens atsargos, kurios pagal UNESCO pateiktus duomenis sudaro tik 2,5 proc. viso Žemėje esančio vandens. Net 60 proc. Europos miestų, kurių gyventojų skaičius viršija 100 tūkst., suvartoja daugiau požeminio vandens, nei jo gali atsinaujinti per atitinkamą laiką. Žemės ūkio organizacijos duomenimis, 2025 m. prognozuojama, kad net du trečdaliai pasaulio populiacijos pajus vandens trūkumo įtaką, o 1,8 mlrd. gyvens teritorijose, kuriose bus absoliutus vandens trūkumas.
Šių metų „Pasaulinės vandens dienos” minėjimo tikslas paskatinti ne tik saugoti ribotus geriamojo vandens išteklius, naudoti juos racionaliai, bet taip pat ir pasirūpinti tinkama jo kokybe.
Lietuva - viena iš nedaugelio Europos, o ir pasaulio šalių, kurių gyventojai geria tik požeminį vandenį. Mūsų šalyje gausu požeminio vandens išteklių, tačiau dėl skirtingų formavimosi, slūgsojimo sąlygų ir kitų aplinkybių geriamojo vandens kokybė Lietuvos regionuose yra nevienoda. Dauguma Lietuvoje naudojamų požeminio vandens išteklių yra geros kokybės, todėl brangių vandens gerinimo technologijų taikymo poreikis nėra nedidelis. Viešai tiekiamu geros kokybės, saugiu geriamuoju vandeniu aprūpinama apie 73-75 proc. Lietuvos gyventojų (apie 93 proc. didžiųjų miestų ir apie 49 proc. kaimo gyventojų). Geriamasis vanduo yra saugus, kai atitinka saugiam produktui keliamus reikalavimus, patvirtinančius, kad jo vartojimas nekelia jokios rizikos žmonių sveikatai ir gyvybei arba kelia ne didesnę riziką negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama.
Nors geriamo vandens kokybė Lietuvoje griežtai reglamentuojama, deja, ne visi turi reikiamos ar pageidaujamos kokybės vandenį, dėl nukrypimų, kurių daugėja dėl vietinės ir regioninės taršos. Kadangi apie ketvirtadalis visų šalies gyventojų neturi viešai tiekiamo geriamojo vandens, todėl gyventojų individualus apsirūpinimas geriamuoju vandeniu iš šachtinių šulinių bei individualių gręžinių mūsų šalyje išlieka vis dar aktuali visuomenės sveikatos saugos problema. Nemaža dalis šių šaltinių tiekiamo vandens kokybė nėra gera t.y. vanduo nėra saugus. Jis dažnai būna užterštas nitratais, keliskart būna padidėjusi mikrobinė tarša. Maitindamasis žmogus vidutiniškai per parą suvartoja apie 3 litrus geriamojo vandens, taigi per metus apie 1000 litrų, todėl ilgą laiką vartojant tokiais kiekiais nesaugų geriamąjį vandenį kyla didžiulis pavojus žmonių sveikatai. Dėl vandenyje esančių nitratų padidėja rizika susirgti onkologinėmis ligomis, išsisvystyti vidiniam deguonies badui. Ypač nitratų poveikis yra pavojingas nėščiosioms, naujagimiams ir pirmųjų mėnesių kūdikiams. Mikrobiologiškai užterštas vanduo gali tapti žarnyno infekcinių ligų plitimo būdu, galinčių sukelti rimtų sveikatos sutrikdymo problemų. Mikrobiologiškai, nitratais užteršto vandens plika akimi pamatyti negalime, išskyrus atvejus, kai vanduo drumstas, pakeitęs spalvą ar atsiranda nemalonus kvapas, todėl rekomenduojama profilaktiškai atlikti šachtinių šulinių bei individualių gręžinių vandens tyrimus vandens kokybei nustatyti. Tik geros kokybės geriamasis vanduo gali mums padėti išlikti sveikiems ir darbingiems.