Posakis „sveikam kūne - sveika siela“ žinomas ne vieną tūkstantį metų ir jo teisingumu mažai kas abejoja. Fizinis aktyvumas, mankšta, aktyvus poilsis, judėjimas - pagrindiniai jau minėtos posakio įvykdymo principai. Tačiau pastaruoju metu labiau tiktų perfrazuotas šis posakis, kad tik su sveika psichika (siela) galime tikėtis sveiko kūno.

Dažniausiai yra manoma, kad psichikos sveikata yra gera, jeigu žmogus neserga jokiomis psichikos ligomis. Tačiau geros psichinės sveikatos sąvoka yra daug platesnė. Psichikos sveikata, tai emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Psichiškai sveikas žmogus sugeba būti savimi tarp kitų, jaučia  emocinę ir dvasinę būseną, kuri leidžia jam džiaugtis gyvenimo pilnatve, taip pat ištverti skausmą ir liūdesį, sugeba išreikšti save tokiais būdais, kurie teikia malonumą pačiam ir aplinkiniams, geba pats daryti sprendimus ir už juos atsakyti.

Kodėl susergama psichikos liga? Tai klausimas, kurį sau bei psichikos sveikatos specialistams užduoda daugelis pacientų. Tik labai retais atvejais galima greitai į šį klausimą atsakyti ir išskirti aiškius psichikos sutrikimus sąlygojusius veiksnius. Dažniausiai šių veiksnių yra labai daug ir įvairių, kurie paaiškėja tik palaipsniui, ilgalaikio gydymo ir stebėjimo metu.

Šiandien daugelis žmonių neišvengia streso, įtampos, nerimo. Jeigu šie sutrikimai trumpalaikiai, didesnės įtakos sveikatai neturi, tačiau jeigu tai tęsiasi ilgą laiką – jau yra pavojus susirgti. Bet galima būtų teigti, kad kuo psichikos sveikata stipresnė, tuo lengviau ir greičiau įveikiamas stresas, nerimas. Netgi nelaimės, sukrėtimai dvasiškai stiprią asmenybę subrandina, o silpną – palaužia ir susargdina.

Mes visi patiriame stresą ir tai yra normalu. Stresas – tai organizmo reakcija į aplinkos pasikeitimą. Tačiau kiekvienas žmogus į tokį pasikeitimą reaguoja skirtingai. Mokslininkai turi įrodymų, kad nervų sistema yra tiesiogiai susijusi su imunitetu. Jeigu vykstantys pokyčiai vyksta labai greitai, žmogus nespėja prisitaikyti, įvyksta „perkrovimas“ ir stresas pradeda „valgyti“ imunitetą, kas ir sukelia pavojų susirgti. Stresas gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas, virškinimo sutrikimus, alergijas, raumenų įsitempimą, kuris pasireiškia galvos, sprando, nugaros skausmu. Kovoje su stresu dalyvauja skydliaukė ir antinksčiai, todėl, esant stresinėms situacijoms, gali sutrikti jų funkcionavimas, t. y. hormonų gamyba.

Šių laikų medicinoje ypač dažnas terminas tapo psichosomatika. Graikiškas žodis psiche reiškia dvasią, o soma – kūną. Šis terminas akcentuoja psichikos ir kūno vienovę. Liga laikoma vientisa, nedaloma į fizinę ar psichogeninę. Medicininėje literatūroje rašoma, jog psichosomatiniai sutrikimai sudaro apie 60 procentų visų ligų. Randama, net tokių teorinių teiginių, kad visos ligos yra psichosomatinės. Juk logiška, kad įvairūs psichologiniai veiksniai per nervų sistemą veikia visas kūno ląsteles. Somatinių sutrikimų priklausomybė nuo įvairių psichologinių veiksnių yra viena iš sudėtingiausių ir labiausiai diskutuojamų šiuolaikinės medicinos problemų. Apie somatines emocijų pasekmes jau Antikoje rašė Platonas bei Sokratas. Daugelis Rytų medicinos krypčių taip pat yra grįstos emocinių žmogaus būsenų ir fiziologinių jo organizmo pakitimų tarpusavio ryšiu. Nuo 18 a. ši problema vadinama psichosomatika. Tačiau psichosomatika kaip teorija susiformavo tik 20 a. Psichosomatikos teorijai didelį indėlį įnešė psichoanalizės klinicistų darbai. Aleksanderis buvo pirmasis, aprašęs septynis psichosomatinius susirgimus. Susirgimų priežastis mokslininkas grindė paveldimumu, bloga emocine aplinka šeimoje ir stipriais išgyvenimais suaugusiojo žmogaus gyvenime. Šiandien skiriami tipiški spsichosomatiniai sutrikimai, turintys psichogeninę prigimtį, tai: nutukimas, nervinė anoreksija, nervinė bulimija, bronchonė astma, opinis kolitas, labili hipertonija, širdies neurozė,  gastroenteritas ir kai kurie kiti sutrikimai.

Nerimas ir baimė - tai jausmai, kuriuos ko gero, yra jautęs kiekvienas žmogus. Tuo požiūriu mes visi panašūs. Jausti baimę ar nerimą nėra gėdinga, tai nereiškia, kad Jūs kažkuo prastesnis už kitus. Svarbiausia yra tai, ką mes darome su savo nerimu ir baime, kokį kelią renkamės - kantriai kentėti, apriboti savo gyvenimą, atsisakyti galimybių ar siekti išpręsti jus kankinačią problemą. Tvarkantis su baime - na, kaip ir visur kitur - svarbiausia yra noras keistis. Noras keistis - tai jau pusė darbo. Deja, dažnai pasitaiko, kad noras keistis, kreiptis profesionalios pagalbos atsiranda tik tuomet, kai jau visiškai blogai, kai žemė slysta iš po kojų, kai baimė iškentėta dešimt metų, ir daugiau jau nebepakeliama, kai jau griūva visas pasaulis. Tačiau gyvenimo tiesa yra ta, kad kuo anksčiau žmogus griebiasi spręsti jam iškilusią problemą, tuo lengviau ir greičiau jis ją išprendžia.

Tikriausiai mums nesunku sutikti, kad bet kokia liga veikia mūsų nuotaiką, mintis, bendrą psichologinę savijautą. Ar egzistuoja atvirkštinis ryšys? Ar emociniai veiksniai gali nulemti įvairius fizinius sutrikimus? Psichosomatinė medicina, be abejonės, sako taip. Kitaip tariant, vidinio pasaulio ir kūno neišskirsi, jie veikia kartu. Tarkim, jums po darbo dienos nuolat skauda galvą? Galima numanyti, kad darbas jums neša įtampą, galbūt patiriate nuolatinį stresą ar tiesiog per daug dirbate ir nemokate pailsėti. Visa tai yra psichologiniai veiksniai, kurie pasireiškia fiziniu skausmu.

Kaip gydyti tokius sutrikimus? Šiuo atveju gydant turėtų dalyvauti įvairūs specialistai: somatinės krypties gydytojas, psichiatras, psichologas, fizioterapeutas. Tačiau reiktų pabrėžti, kad psichoterapija bus naudinga tik tuo atveju, jeigu pacientas pats priims ir suvoks psichologinę ligos pusę, ir norės ieškoti priežasčių. Jeigu liga yra sukelta psichologinių veiksnių, juos pašalinus, ji pasitraukia, o žmogus turi mokytis nekartoti tų pačių klaidų, kad liga nesugrįžtų.

Iš kitos pusės, jeigu mūsų kūną taip veikia neigiami išgyvenimai ir patyrimai, vadinasi, jį veikia ir teigiama patirtis. Kūnas su pasitenkinimu reaguoja į mūsų teigiamas mintis, emocijas, nuotaikas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia vengti neigiamų jausmų, svarbiausia yra jų nenuslopinti, išreikšti. Svarbu būti  sąžiningu sau ir kitiems, nemeluoti, pasistengti daryti tai, kas jums tikrai patinka. Būtina yra išmokti kontroliuoti stresą. Tai padaryti galima mokantis atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių. Tai pat svarbu atskirti savo vertybes, nuo kitų žmonių primestų įsitikinimų. Turime suprasti, kad mes patys renkamės, nusprendžiame. Reikia įvertinti ar tai, ką kiti žmonės galvoja, yra svarbu, ar visiškai neverta dėmesio.

Darboholizmas yra šiuolaikinės visuomenės rykštė. Tai yra priklausomybė, kuri kenkia mūsų sveikatai, tiek pat, kaip ir visos kitos priklausomybės. Darbas gali būti tik priedas prie gyvenimo, bet ne pats gyvenimas. Reikia patiems išmokti ilsėtis, leisti kartais ir patinginiauti, paprasčiausiai nieko neveikti, tinkamai organizuotis savo atostogas. Nemokėjimas organizuoti savo darbo ir poilsio režimo taip pat rimtai kvepia fiziniais bei psichiniais sutrikimais.

Belieka palinkėti darnos ir harmonijos tarp Jūsų kūno ir sielos. Nebijoti atkreipti dėmesį ir susimąstyti apie atsiradusius sutrikimus ir laiku kreiptis ne tik pas somatinių sutrikimų gydytojus, bet ir pas psichikos sveikatos specialistus. Nes tik kūno ir sielos harmonija gali užtikrinti pilnavertį ir sveiką gyvenimą.

 

Straipsnio perengimą finansuoja

 

 

 

 

 

Organizatorius Telšių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras

                                                                                             Parengė gydytoja psichiatrė Sonata Slavinskienė