Šeima vaikui yra viskas. Ji apgaubia vaiką meile, šiluma, globoja ir saugo nuo įvairiausių negandų ir nelaimių. Šeimoje vaiku rūpinasi patys brangiausi jam žmonės – mama ir tėtis.

Tačiau ne visose šeimose yra taip, kaip turėtų būti...ir vaiko tėvai pakelia ranką prieš savo atžalas. Skaudu, kad vietoj švelnumo ir rūpesčio, kuriuos vaikai turėtų gauti šeimoje, jie yra mušami, prievartaujami, traumuojami psichologiškai, kenčia nuo fizinio ir dvasinio atstūmimo, vienišumo. Smurtas prieš vaiką yra bet koks fizinis bei emocinis jo įskaudinimas, seksualinė prievarta, aplaidumas ir nesirūpinimas vaiku, galintis sukelti ligą. Taip pat, vaikas, būdamas smurto šeimoje liudininkas, tampa nuskriaustu vaiku, kaip ir smurtą patyręs vaikas.

Labai dažnai tėvai ,,skriaudėjai" patys vaikystėje buvo skriaudžiami. Jie vaiko atžvilgiu turi daug į ateitį nukreiptų lūkesčių. Kai jų lūkesčiai nepasitvirtina, pralaimėjimo jausmas verčia ieškoti nesėkmės kaltininko, ,,atpirkimo ožio", kuriuo tampa ne kas kitas, kaip tik jų pačių vaikas. Būtent ant jo ir ,,nuleidžiamas" pyktis ir pagieža dėl nesėkmingai susiklosčiusio gyvenimo. Didesnę tikimybę patirti prievartą turi taip pat ir alkoholikų, narkomanų, menką išsilavinimą turinčių tėvų ir nepilnamečių tėvų vaikai.

Būtina pabrėžti, kad nėra kokios nors vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas. Kuo daugiau tokių rizikos faktorių galima rasti kokioje nors konkrečioje šeimoje, tuo didesnė tikimybė, kad toje šeimoje gyvenantis vaikas patirs fizinę arba emocinę prievartą, bei smurtą. Tačiau smurto yra ne tik asocialiose, bet ir kitose šeimose. Smurtaujama ir išsilavinusių žmonių šeimose. Šiandien Lietuvoje kiekviena šeima patiria tam tikrąįtampą, spaudimą ir tėvams vis sunkiau neprarasti savitvardos. Kada yra įtampa darbe, kada yra bedarbystė, kai reikia sukti galvą iš kur prasimanyti pinigų, kaip išlaikyti šeimą, tas susikaupęs pyktis, neviltis atnešamas į namus ir išliejamas ant visiškai nekaltų šeimos narių. O dažniausiai tai būna patys silpniausi šeimos nariai – vaikai.

Visuomenėje smurto prieš vaikus šeimoje problema yra labai opi ir visokiais įmanomais būdais stengiamasi ją spręsti. Apsaugoti vaiką nuo smurto šeimoje – sunkiausia, nes mūsų visuomenėje vis dar stipriai vyrauja nuomonė, kad tai, kas vyksta šeimoje, – tai tik tos šeimos reikalas, ir aplinkiniams nėra ko kištis. Gana dažnai paaiškėja, kad vaiko giminaičiai ar kaimynai žino apie smurto prieš vaikus atvejus šeimoje, bet nesivargina pranešti apie tai atitinkamoms institucijoms. Jie tarsi stručiai, įkišę galvą į smėlį, apsimeta, kad nemato problemos ir nepadeda skriaudžiamam vaikui. Kartais suaugusieji, netgi teisina kitus smurtaujančius prieš vaikus suaugusiuosius „su tais vaikais kitaip neina susikalbėti" arba „kai aš buvau vaikas, mane tėvai irgi lupdavo net už mažiausius prasižengimus" arba ,,be diržo neišaugs geras žmogus", ,,tai vaiko labui". Deja, iki šiol niekas neįrodė, kad mušimu ar patyčiomis auklėtas vaikas išaugo geresnis žmogus, o nemuštas ir nepatyręs patyčių tapo blogesnis. Priešingai, vaikas, muštas ir žemintas tėvų, suvokia smurtą kaip suaugusiųjų priimtą bendravimo būdą. Taip pat negalima atmesti tikimybės, kad patyrę prievartą ir smurtą vaikai ateityje skriaus savo vaikus, nemokės ir negalės nuoširdžiai prisirišti prie kito žmogaus.

Smurtas prieš vaikus vertinamas įvairiai - dažniausiai jis smerkiamas, tačiau kartais ši problema yra ignoruojama ir pamirštama. Tampame tolerantiški smurtui. Retas praeidamas gatve ir matydamas smurtaujančius įsiterps ir išties pagalbos ranką. Būna, kad vaikai apie patiriamą smurtą šeimoje pasiguodžia draugams, o šie apie tai papasakoja savo tėvams, bet ir draugų tėvai nelinkę kištis į kitos šeimos problemas. Tačiau vien stebėdami ir nekovodami su smurtu tampame pasyviais jo dalyviais.

Reikėtų pripažinti, jog smurtas šeimoje prieš vaikus – ne privatus šeimos reikalas, o grubus vaiko teisių pažeidimas, kuris turi būti stabdomas įvairiausiais būdais. Būkime neabejingi ir pilietiški – visada praneškime pamatę ar išgirdę apie smurtą bei sužinoję apie tai. Smurtautojas turi suvokti, jog jo elgesys yra netoleruojamas ir už tai gali būti baudžiamas, bei turi būti nubaustas.

Parengė VSPS Daiva Grikšienė